Tekstai Tekstai
Šiuolaikinis lietuvių dokumentinis kinas: pamąstymai apie žanrą. Tarp tradicijų ir naujų galimybių

Lietuvių dokumentiniam kinui būdingas savitas, individualus autoriaus požiūris į supančią tikrovę, kuri vaizdinėmis raiškos priemonėmis pasiekia egzistencinį lygmenį. Giedrė Beinoriūtė, Valdas Navasaitis, Oksana Buraja palyginti laisvai elgiasi su tikrove, labiau kliaudamiesi subjektyviomis įžvalgomis, kurios perteikiamos pasitelkus originalią stilistiką, metaforas, asociatyvų montažą. Sekdami jau susiformavusia tradicija, režisieriai fiksuoja ar atkuria paprastų, bet „ne mažų“ žmonių gyvenimo akimirkas, įdėmiai įsiklauso į herojų atsivėrimus, vidines būsenas. Oksana Buraja, kine debiutavusi dokumentiniu filmu „Mama“ (2001), renkasi stebėtojos poziciją, kai bandoma priartėti prie apibendrinančios tiesos ne režisuojant ar modeliuojant situacijas, o kantriai laukiant, kol prieš kamerą atsiskleis autentiškos žmonių patirtys. Dokumentinio kino eksperimentus tęsia diptichas „Išpažintis“ (2008), kuriame tyrinėjama kūrybos, taip pat ir kino, prigimtis, laisvės samprata. „Išpažintis“ yra sukurta lyg „išvirkščioji“ filmo „Kretos sala“ (2007) pusė. Veikėjams leidžiama vaidinti save, dalytis savo svajonėmis, kvailioti, tačiau pamažu išryškėja tikrosios jų mintys, jausmai. Kadre nebelieka jokių nereikalingų detalių, dėmesys sutelkiamas tik į būtinus filmo idėjai perteikti aspektus. Pasak O. Burajos, „Išpažintis“ sudėliota „iš vadinamųjų šiukšlių, išmetamų montuojant filmą“. Taigi, žiūrovai skatinami kelti klausimus, permąstyti, kiek tikslios tradicinės tikrovės vaizdavimo normos. 

 

Valdo Navasaičio ir Mariaus Ivaškevičiaus dokumentinis filmas „Dviese ant tilto“ (2005), sukurtas televizijos kanalo ARTE užsakymu, žvelgia į laiko sandūroje įstrigusius monumentus. Iš įprastų nuošalių ir uždarų erdvių čia persikeliama į sostinę – Vilnių, o tiksliau – į Žaliuoju vadinamą tiltą su iki šiol išlikusiomis sovietinėmis skulptūromis. Kadaise socializmo pergalę žymėjusios skulptūros, šiais laikais provokuoja aštrias diskusijas. Naujas konfliktas kilo, kai 1995 m. oficialiai įregistruota Lietuvos gėjų lyga nusprendė panaudoti skulptūrą, pavadintą „Pramonė ir statyba“, savo interneto puslapyje. Du greta stovintys vyrai – šachtininkas ir mūrininkas – puikiai tiko homoseksualų simbolikai. Tačiau skulptūros autoriui Broniui Vyšnaiuskui toks prasmių sukeitimas atrodo visiškai nesuprantamas, netgi užgaulus. Filme susikerta skirtingos nuomonės, keliama tolerancijos problema. Skulptūros filmuojamos iš įvairiausių žiūros taškų, tarsi būtų matomos pro šalį einančių, važiuojančių, dirbančių ar pramogaujančių žmonių, kurių kiekvienas mąsto savaip. „Dviese ant tilto“ prasideda ir baigiasi operoje, Gintaro Varno režisuotame „Rigolete“. Netikėta prasminė asociacija yra atvira  įvairioms interpretacijoms ir nuomonėms, o dinamiškas ritmas sujungia prieštaringus požiūrius, filmavimo rakursus.

 

Turbūt galima teigti, kad šiuolaikinis lietuvių dokumentinis kinas neretai provokuoja diskusijas, laužo nusistovėjusius vaizdinės raiškos kanonus, ieško naujų tikrovės perteikimo būdų. Tradicinis „nebylumas“ užleidžia vietą pasakojimui, statiški kadrai yra „išjudinami“ iš meditatyvios rimties. Giedrė Beinoriūtė savo dokumentiniuose filmuose „Troleibusų miestas“ (2002), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005), „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007) pasitelkia ironiją, kuri leidžia pamatyti galbūt jau žinomus reiškinius kitu žvilgsniu.