Tekstai Tekstai
Poetiniai lietuvių portretai - H. Šablevičius

„Lietuviško kino mokykla“ – taip kartais apibūdinama režisieriaus Roberto Verbos (1932–1994) suformuota kinematografo tradicija. Jos gyvybingumą ir tęstinumą lėmė ne aklas sekimas tuo, kas jau atrasta, bet kaskart permąstomi esminiai žmogaus būties klausimai, apibrėžiantys ir asmenišką autoriaus santykį su tikrove. Dokumentiniuose filmuose „Senis ir žemė“ (1965), „Čiūtyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969), „Šventėn“ (1970) R. Verba sąmoningai laužo politinio biuro primestus stereotipus ir ima kalbėti apie savo šaknų, tautinės savimonės svarbą. Nuojautos, būsenos, jausmai oponavo paviršutiniškam, deklaratyviam to meto dokumentinių filmų patosui. Pasitelkę savitą vizualinę stilistiką, režisieriai galėjo išsakyti nesutampančias su sovietine propaganda mintis, užfiksuoti senąsias, iš pagrindų naikinamas vertybes, kaimo gyventojų pasaulėžiūrą. „Tai, kas mūsų kartos gyvenime gali išnykti, – nebeatkursi. Mums turi rūpėti, ką atgaivinti dvasiniame liaudies palikime, ką perduoti jaunimui. Kino dokumentikai šiandien reikia visko: publicistikos, sociologijos, istorijos, kultūros. Svarbu nesustoti prie kažkokių praeinančių, nereikalingų dalykų“ – sakė LMTA Kino ir televizijos katedros įkūrėjas dokumentininkas Henrikas Šablevičius (1930–2004).


1951 metais, baigęs LSSR dramos teatro studiją, jis vaidino Kauno jaunojo žiūrovo teatre, vėliau dirbo Lietuvos kino studijoje, Valstybiniame televizijos ir radijo komitete. Nuo 1971 m. buvo Lietuvos kino studijos režisierius. Pirmasis darbas kine – Arūno Žebriūno filmo novelės „Paskutinis šūvis“ („Gyvieji didvyriai“,1960) scenarijus. Ilgametražis vaidybinis televizijos filmas „Atspindžiai“ (1968) aiškiai neatitiko to meto ideologijos, tad kino komiteto sprendimu liko gulėti lentynoje. Tačiau Šablevičius nepasidavė politinei demagogijai it palaipsniui tobulino Ezopo kalbą savo trumputėse dokumentinėse juostose „Aš, vargšas karalius“ (1971), „Velns išmislijo tekinį“ (1972), „Apolinaras“ (1973), „Kelionė ūkų lankomis“ (1973), „Liuob šokt, liuob dainuot“ (1974), „Žiniuonė“ (1975), „Žmogus, einantis namo“ (1986) ir daugelyje kitų. Filmuodamas paprastus, „nereikšmingus“ ar keistus žmones kasdieniškoje aplinkoje, režisierius atskleidė esmines jų charakterio savybes, pabrėžė veikėjų mintis, kurios išreiškė ir visos tautos būseną. Autoriaus suvokiamoje ir perteikiamoje tikrovėje svarbus ryšys su gamta, istorine atmintimi, tradicijų tęstinumas. Nostalgija praeičiai tampa atsvara absurdiškoms socialistinėms dogmoms. Estetizuota filmų vaizdinė simbolika, detalės, alegoriniai motyvai padeda sukurti savitą emocinę atmosferą, itin lakonišką pasakojimą be siužeto, kur įprasti daiktai, reiškiniai įgauna netikėtų filosofinių prasmių ir poteksčių.