Tekstai Tekstai
Nebylūs identiteto ieškojimai - vaizdų kalba be žodžių

Skambant istorinių pokyčių varpams, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kiną smarkiai paveikė jaunųjų kino kūrėjų karta, kurios svarbiausi atstovai (Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Šarūnas Bartas, Algis Maceina) tebekuria iki šiol. Pradėjusi tokiais susidomėjimo sulaukusiais filmais kaip „Praėjusios dienos atminimui“ (1990), „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), „Neregių žemėje“ (1991), kurie laimėjo reikšmingų apdovanojimų (taip pat ir geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą) įvairiuose Europos kino festivaliuose, ši karta savo darbais ne tik sėkmingai reprezentavo istorinio lūžio dvasią, bet kartu savitai pakreipė lietuviško kino vystymosi kryptį. Tačiau, atėjusi su naujomis idėjomis ir požiūriu į kiną, ji nesiėmė radikaliai nutraukti saitų su 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečių dokumentinio kino tradicija. Griūvant Sovietų Sąjungai, naujoji karta liko ištikima metaforinei vaizdų kalbai, ilgiems planams, asociatyviam tikrovės vaizdavimui. Tačiau tai nebuvo vien tik pagarbus sekimas pirmtakų pėdomis. Visų pirma šių kino kūrėjų nevaržė ideologinė cenzūra, todėl pasikeitusi socialinė padėtis sukūrė prielaidų kitaip pažvelgti į tuometinės visuomenės būseną. Tačiau, kaip taikliai pastebi kino kritikė Živilė Pipinytė, jaunoji karta, atsisakydama kalbėti apie tuo metu populiarias, tačiau morališkai ir laikiškai nutolusias temas, išvengė deklaratyvumo ir perdėtos egzaltacijos, būdingų tuo metu kuriančiai vyresniajai kartai. Kitaip tariant, atrištos rankos jaunajai kartai nereiškė galimybės kalbėti masėms „iš tribūnos“. Atvirkščiai, jie rinkosi tokias temas, tokį pasakojimo toną, kuris ieškotų tikrojo žiūrovo – lygiaverčio pokalbio dalyvio – ir jį rastų.


Kartu jie pastebėjo susvetimėjimo grėsmę, būdingą materialistinei visuomenei, kuri taikėsi supančioti atgimstančios tautos dvasią. Todėl ši karta pasirinko savitai maištingą kelią, kurį puikiai iliustruoja A. Stonio žodžiai: „Jei visi kalba, aš pasirinksiu tylą, jei visi bėga, aš sustosiu ir stovėsiu vietoje, jei visi sprendžia globalinius klausimus, aš stebėsiu, kaip ropoja skruzdėlė.“ Vis dėlto šį kelią pastojo nauja kliūtis – lėšų stygius.


Suirus Sovietų Sąjungos finansavimo sistemai, jaunoji karta privalėjo ieškoti kitų būdų savo kinematografinėms vizijoms įgyvendinti. Tai iš dalies galėjo lemti tam tikrą posūkį į dokumentinį kiną ir keisti paties dokumentinio kino suvokimą. Jaunuosius kino kūrėjus labiausiai domino galimybė perduoti asmeninę patirtį, gebėjimas įtaigiai perteikti įspūdį, o ne faktą. Todėl atsirado ir naujų kino formų, kurios gana aiškiai bylojo apie stiprų norą kalbėti tai, kas rūpi būtent konkrečiam kūrėjui. Taigi savotiškai maištaudami prieš populiariąją nuomonę, įtartinas vertybes ir abejotinas nuostatas, jie ėmėsi plaukti prieš srovę.


Paradoksalu, bet viena iš šio maišto formų buvo tyla. Sovietų Sąjungoje žodis jau seniai buvo susikompromitavęs, todėl filmo filosofija buvo grindžiama vaizdų daugiaprasmiškumu, laisvos interpretacijos galimybe. Poreikis ne visuomet komentuoti vaizdą žodžiais, gilinantis į vidinę žmogaus būseną, tapo reikšmingu šios kartos skiriamuoju bruožu. O pirmtakų darbuose išvystyta Ezopo kalba šiuose filmuose virto vaizdų apmąstymu. Į dokumentinį kiną nebebuvo žvelgiama kaip į priemonę perduoti atitinkamą informaciją ar palaikyti nustatytą ideologinę tapatybę. Atvirkščiai – dokumentinio kino kūrėjams atrodė svarbu užmegzti su žiūrovu ryšį, grindžiamą abipusiu pasitikėjimu ir laisva valia rinktis. Šios kartos filmai žiūrovą kvietė į prasmingą pokalbį, vadino žavėtis pasauliu, begalinėmis jo skausmo ir džiaugsmo variacijomis.   
Taigi šios 8-ojo dešimtmečio kartos filmai nėra skirti masėms. Tai ryškūs autorinio kino pavyzdžiai, turintys savitą filosofiją, kuriai būdingas ne tik lietuviškos poetinės dokumentinio kino tradicijos tęsimas, bet ir inovatyvūs bei netikėti bandymai iš naujo apmąstyti, kas yra dokumentinis kinas.