Tekstai Tekstai
Miestas dokumentiniame lietuvių kine

Miestas lietuvių dokumentiniame kine pagrindiniu veikėju tampa itin retai. Seniausius miesto vaizdus galime pamatyti archyvinėje kino medžiagoje, kurioje kino kamera fiksuojami svarbiausi anuometiniai jo objektai: pastatai, gatvės, renginiai (pvz., medžiaga, kurioje vaizduojamas tarpukario Kaunas). Kitur miestas stebimas kaip svetimos kultūros atspindys (pvz., vokiečių kino kronikos, kuriose vaizduojamas Vilnius). Vėliau miestas tampa Antrojo pasaulinio karo arena, kurioje verda kovos, smilksta griuvėsiai ir nebyliai gatvėmis slenka karių būriai (karo kino medžiaga, kurioje vaizduojamas Vilnius). Šie pavyzdžiai rodo, kad miestas tiesiog dokumentuojamas kaip svarbus tuometinių įvykių, politinių ir kultūrinių procesų centras. Tai natūralu, nes tarpukario Lietuvoje kino kamera tebuvo pasyvi stebėtoja, įamžinanti svarbiausius šalies įvykius, kurių epicentras ir buvo miestas (Kaunas kaip laikinoji sostinė, Vilnius kaip atgauta istorinė sostinė).


Nors pokariu kinematografinis suvokimas kito, miesto vaizdavimas ilgainiui tapo įkalintas sovietinės ideologijos nuostatų. Miestas (dažnai Vilnius) vėlgi fiksuojamas kaip fonas, kuriame vyksta svarbūs įvykiai: delegacijų apsilankymai, sukakčių minėjimai, mitingai, eisenos ir t. t. (pvz., kino žurnalas „Tarybų Lietuva“). Vis dėlto būta išimčių, kuriose miestas atgyja kaip pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją (Almanto Grikevičiaus filmas „Laikas eina per miestą“, 1965 m.). Lietuvai atgavus nepriklausomybę besiformuojanti nauja kino kūrėjų karta ima savitai žvelgti į miestą – pagrindine tema tampa miesto užkaboriai ir jų gyventojai (pvz., Vilniaus Užupio rajonas Arūno Matelio filme „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, 1990). Naujoje lietuviškoje dokumentikoje pagrindiniais veikėjais tapę visuomenės atskalūnai, keistuoliai ar atstumtieji tarsi patys pasiūlo kitaip vaizduoti miestą. Šiuose filmuose miestas atrandamas ne tik per erdvę, bet ir per jos gyventojus. Toks miesto vaizdavimas ilgam įsitvirtino lietuviškame dokumentiniame kine, jo tęstinumą galime matyti ir šiandien (pvz., jaunos kino kūrėjos Jūratės Samulionytės dokumentinio filmo „Šanxai Banzai“ pagrindiniai personažai – Vilniaus Šnipiškių mikrorajono, dar vadinamo „Šanchajumi“, gyventojai).