Tekstai Tekstai
Dokumentinis kinas ir ideologinis mechanizmas

Dokumentinio kino kaip sovietinio kinematografinio reiškinio apibrėžtis gana komplikuota, nes ji apima kino žurnalus, kino apybraižas, užsakomuosius, mokslo populiarinamuosius ir kitus filmus. Kitaip tariant, visi išvardyti dokumentikos tipai priklauso sovietinei kino dokumentikai plačiąja prasme. Ilgą laiką manyta, kad būtent tokia dokumentika yra tikra ir gali atspindėti tikrus įvykius – t. y. parodyti taip, kaip iš tikrųjų yra ar buvo. Toks besąlygiškas įsitikinimas vaizdo tikroviškumu (pvz., archyvine kino medžiaga ar kino žurnalu) buvo parankus totalitarinių valstybių propagandai, kuri manipuliuodama vaizdu siekė įtvirtinti savus ideologinius ir okupacinius tikslus. Tad nenuostabu, kodėl Sovietų Sąjunga itin daug dėmesio skyrė kinui. Tuoj pat po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga naujai okupuotose šalyse negaišo laiko ir metė didžiules finansines, technologines pajėgas naujoms institucijoms kurti. Šios institucijos ne tik inicijavo kino procesus (kino tinklo plėtrą, kino teatrų statymą, kino įrangos atvežimą, kino mechanikų parengimą ir t. t.), bet ir beatodairiškai juos kontroliavo (diktavo filmų temas ir turinį, ideologiškai sutvarkydavo netinkamą filmų turinį ir t. t.). Analogiški procesai vyko ir Lietuvoje – tuoj pat po antrosios Sovietų Sąjungos okupacijos, 1944 metais, atkuriama Lietuvos kino kronikos studija Kaune, rūpinamasi kilnojamosios kino įrangos atvežimu, kino mechanikų, gebančių rūpintis kino įranga, parengimu, atkuriami kino teatrai. Kino kronikos studijoje telkiamos esamos kino kūrėjų pajėgos dokumentiniams filmams, dažnai vaizduojantiems priešingą, melagingą ar neatitinkančią tikrovę naujai okupuotoje šalyje, kurti. Pirmieji studijoje kurti filmai – tai informaciniai kino žurnalai „Tarybų Lietuva“, kuriuos studija daugiausiai ir leisdavo iki pat 1956 m. (šiais metais įkuriama Lietuvos kino studija). Kitaip tariant, iki pat 1956 metų sovietinėje Lietuvoje buvo kuriami tik dokumentiniai filmai.


Kino žurnalas „Tarybų Lietuva“ rengtas iki 1988 metų, jis priskiriamas oficialiajai sovietinei dokumentikai – propagandinei, sausai, schematinei, nekintamai meno raiškai. Todėl iškilūs lietuvių dokumentinio kino kūrėjai nenoriai ėmėsi kurti šios rūšies dokumentiką. Tačiau, negalėdami atremti vadovybės spaudimo, jie privalėjo tai daryti – atsisakymas kurti oficialiuosius kino žurnalus galėjo užrūstinti vadovybę, ir ateityje ji galėjo neleisti kurti to, ką kūrėjas pats norėjo. Kita vertus, kino žurnalas „Tarybų Lietuva“ režisieriams pravertė kaip puikus papildomo uždarbio šaltinis. Mat per metus Lietuvos kino studijai leisdavo tesukurti vieną ilgametražį ir 12–13 trumpametražių dokumentinių filmų. Tiek nedaug filmų ne visiems kūrėjams užtikrindavo darbą, todėl kino žurnalui „Tarybų Lietuva“ be išimties numerius kūrė tokie iškilūs dokumentinio kino režisieriai kaip Robertas Verba, Petras Abukevičius, Gediminas Skvarnavičius ir kiti.