Smurtas medijose. Michaelio Hanekės "Baltas kaspinas" Naujienos
Smurtas medijose. Michaelio Hanekės "Baltas kaspinas"

Straipsnyje „Smurtas medijose. Poveikis vaikams, iššūkiai edukacijai“ aptarėme daugialypį smurto medijose apibrėžimą. Apžvelgėme numanomą smurto, regimo medijose, poveikį vaikams bei judančių vaizdų edukacijos siūlomas priemones, leidžiančias spręsti smurto keliamas problemas. Kaip vienas iš patrauklių būdų šnekėti apie smurto temą buvo išskirtas tam tikro filmo žiūrėjimas ir jo aptarimas. Buvo pastebėta, kad filmas kaip įprasta bei atpažįstama forma gali lengvai įtraukti mokinius į diskusiją opia smurto tema.

Straipsnyje „Smurtas medijose. Poveikis vaikams, iššūkiai edukacijai“ aptarėme daugialypį smurto medijose apibrėžimą. Apžvelgėme numanomą smurto, regimo medijose, poveikį vaikams bei judančių vaizdų edukacijos siūlomas priemones, leidžiančias spręsti smurto keliamas problemas. Kaip vienas iš patrauklių būdų šnekėti apie smurto temą buvo išskirtas tam tikro filmo žiūrėjimas ir jo aptarimas. Buvo pastebėta, kad filmas kaip įprasta bei atpažįstama forma gali lengvai įtraukti mokinius į diskusiją opia smurto tema.


Šiandien joks sukurtas filmas beveik neįsivaizduojamas be smurto scenų. Filmuose regime platų spektrą skirtingai interpretuojamų agresijos ir/ar smurto formų: nuo estetizuotos pramogos iki perdėtos didaktikos. Atitinkamas filmas kelia savus reikalavimus. Pavyzdžiui, specialiai kapojamos galvos, trykštantys kraujo fontanai ar, atvirkščiai, sunkiai atpažįstamos psichologinio smurto detalės, nebūtinai liudija išankstinę kūrinio vertę. Todėl lemiamas vaidmuo ir atsakomybė diskusijoje apie smurtą kine tenka pedagogui, ne tik žinančiam mokinių grupės, su kuria jis dirba, specifiką, bet ir gebančiam adekvačiai parinkti tokį filmą, kuriame smurtas būtų ne vien tik atvirai vaizduojamas, bet būtų aktualiai įprasminamas tiek mokinių, tiek ir pačio pedagogo. Taigi pedagogas atlieka namų darbus atrinkdamas filmą, įdėmiai susip

ažindamas su kino medžiaga, kad vėliau galėtų vesti diskusiją apie regėto smurto pobūdį, jo reikšmę kūriniui ir žiūrovui.
Be abejonės, renkantis filmą ar ruošiantis kūrybiškai diskusijai svarbu suvokti, kodėl ir kam tai yra daroma. Todėl šiame straipsnyje norėtume atidžiau pažvelgti į šiuolaikinio austrų režisieriaus Michaelio Hanekės, kurio kinematografinių apmąstymų centre dažnai atsiduria smurto tema, filmą „Baltas kaspinas“ - galbūt tai pagelbės ieškant atsakymo į prieš tai užduotą klausimą.


Šiandien regime vis daugiau smurto formų, todėl, pasak M. Hanekės, svarbu ir būtina suvokti smurto reiškinį, gebėti kritiškai apie jį mąstyti, įžvelgti jo kilmę bei pokyčius. Paskutinis režisieriaus filmas „Baltas kaspinas“, plačiai pagarsėjęs pasaulyje, laimėjęs daugelį prestižinių apdovanojimų, kaip tik nagrinėja priežastis, galėjusias lemti tragišką dvidešimto amžiaus patirtį, paženklintą totaliniu smurtu. Filmas pasakoja apie nedidelę liuteronų bendruomenę Šiaurės Vokietijoje prieš pat I-ąjį pasaulinį karą. Joje ima dėtis keisti ir šiurpūs dalykai: kažkas pasityčioja iš luošo berniuko, pagrobia vietinio dvarininko sūnų, ištiesia vielą tarp medžių, kad gydytojas nukristų nuo žirgo ir pan. Tačiau visi šie įvykiai nėra atskleidžiami - žiūrovas turi pats spėti, kaip ir kodėl įvyksta visi šie žiaurūs atsitikimai. Tiesa, kai kurie nusikaltimai, pavyzdžiui, kopūstų daržo „nušienavimas“ yra išaiškinami. Pykčio, agresijos proveržiai, susiję su socialinės nelygybės klausimais, nekontroliuojamomis emocijomis, yra akivaizdūs. Tokį smurtą yra lengva suvaldyti, nes jis nėra gilus: plyksteli kaip degtukas ir užgęsta. Tačiau filmas koncentruojasi į kitokio pobūdžio smurtą. Kameros žvilgsnyje pirmiausia atsiduria vaikai ir griežtas jų auklėjimas. Baltas kaspinas turėtų reikšti tyrumą, skaistumą, tačiau užrištas ant vaikų rankų tampa teroro, nepasitikėjimo ženklu. Visa bendruomenė persmelkta pagiežos, pavydo, apatijos, o  viduje gniaužiamas blogis, kurį „ugdo“ autoritetų primesti taisyklių, bausmių rinkiniai, negali neprasiveržti žiauriu smurtu. Taigi galima kalbėti apie dogmatiškas, laisvės nepaliekančias taisykles. Jų sunkiai pastebimą žalą jauno žmogaus psichikai, kuri vėliau išsivysto į nevaldomo smurto atvejus.


Vis dėlto M. Hanekė rafinuotai analizuoja smurto priežastis. Jis nesimėgauja - ir neleidžia to daryti savo žiūrovui - aktais, reprezentuojančiais smurtą. Vaikas yra plakamas už durų - režisierius nemato prasmės rodyti šio proceso, nes parodymas tarsi sušvelnina patį smurtą. Žiūrovo vaizduotė, jo patirtis veikiausiai daug įtikinamiau įvaizdins plakamą berniuką, o garsas ir statiškas durų vaizdas tik užaštrins šį vaizdinį. Taip filmo autorius išsako savo poziciją šiuolaikinių medijų eksploatuojamo smurto atžvilgiu. Kinematografinių priemonių, kaip: montažas, šviesa, specialieji efektai, pagalba smurtas gali lengvai virsti nuskausminta pramoga ar netgi kulto objektu. M. Hanekei toks požiūris yra nepriimtinas, todėl jis į kiną žvelgia kaip į galimybę atskleisti griaunančią smurto jėgą. Tačiau tai jis daro itin subtiliai, dažnai palikdamas daug erdvės ir laisvės pačiam žiūrovui. Todėl ir paskutiniame savo filme M. Hanekė nesistengia pateikti skaidraus ir aiškaus atsakymo. Jis akcentuoja pastangos klausti svarbą. Sukurdamas filmą kaip fiktyvią, bet patirčiai itin reikšmingą platformą, režisierius provokuoja savo žiūrovą įsitraukti į filmo vyksmą ir leidžia jam pačiam įžvelgti galimus atsakymus. Mokiniai, diskutuodami apie regimas ir/ar nujaučiamas smurto išraiškas M. Hanekės filme „Baltas kaspinas“, taip pat analizuotų ir savo asmeninę patirtį. Tokiu būdu jie ne tik mąstytų apie savo santykį su fikcija bei medijuotu smurtu, tačiau taip pat aktyviai dalyvautų ir kritinės sąmonės ugdymo procese.